Nepilotuojamas žemės ūkis, kuris labiau priklauso nuo žemės ūkio bepiločių orlaivių, yra mokslo ir technologijų proveržis, atsiradęs 2014 m.
Žemės ūkio uAV įrengtos GPS navigacijos sistemos, kurios kruizuoja automatiškai, ir standartinės kameros, kurias automatiškai valdo kruizo sistema.
Programinė įranga ant žemės leidžia dronui fotografuoti didelės raiškos žemę.
Drono „GG # 39“ kruizinė programinė įranga NAUDOJA tradicinį radiją valdyti drono „GG # 39“ skrydį, įskaitant skrydžio trajektorijos projektavimą, maksimalų fermos aprėpties didinimą ir kameros valdymą, kad būtų lengviau apdoroti vaizdus.
Esant žemai raiškai, ūkininkai galėjo pamatyti iki šiol nematytus vaizdus: pasėlius buvo galima stebėti iki 120 metrų aukščio, o tai yra didelis aukštis, kurio JAV vyriausybė reikalauja, kad nepilotuojami orlaiviai galėtų reguliariai skristi, ir bet koks aukštesnis turėtų pranešama oro eismo kontrolei.
Dronų vaizdai yra pigesni ir turi didesnę skiriamąją gebą nei palydoviniai vaizdai.
Dronai ūkininkams gali suteikti trijų rūšių išsamią informaciją.
Pirma, pasėlių stebėjimas iš oro padeda ūkininkams pastebėti drėkinimo problemas, dirvožemio problemas ir netgi kenkėjus bei bakterijas, kurių plika akimi' negali aptikti.
Antra, oro kameros gali pateikti kelis vaizdų sluoksnius, užfiksuojančius tiek įprastą regos spektrą, tiek infraraudonųjų spindulių šviesą, kad padėtų ūkininkams pastebėti sveikatos problemas pasėliuose, kurių plika akimi nematyti.
Trečia, bepiločiai orlaiviai gali skraidyti kartą per savaitę, kiekvieną dieną ar net kas valandą, teikdami laiko užsakytas animacijas, kurios demonstruoja pasėlių augimo pokyčius ir suteikia galimybių geriau valdyti pasėlius ar aptikti problemas.
Tai yra duomenų valdomo žemės ūkio tendencijos dalis.
